Atsitiktinumų nebūna? Jei ne tas romietis taksistas, vidurnaktį vežęs į Fiumicino oro uostą, gal būčiau visai kitaip išgirdusi popiežių, keturias dienas viešėjusį pas mus – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. „Nemalonu sakyti, tačiau pripažinkime – karas visiems atneša naudos“, – sausai dėstė neseniai į pensiją išėjęs profesionalus karo meno žinovas. Nuščiūvu. „Ar kaina ne pernelyg didelė? – klausiu, atsiliepdama į išvardytą ‘naudos’ sąrašą. – Ir įdomu, kaip krikščioniui sekasi visa tai suderinti savo sąžinėje?“

Daugelis pastebėjo, kaip intensyvios vizito programos nuvargintas popiežius naujai nušvisdavo ir susijaudindavo, būdamas arti žmonių. Šypsena patikimai liudijo: jis atvyko susitikti su kiekvienu! Todėl skubėjome fiksuoti akimirkos džiaugsmo ir jaudulio – klausėme, kaip kiekvienas išgirdo šį popiežiaus kvietimą, kokias skirtingas gyvenimo istorijas su savimi atsinešė, už ką dėkojo širdies slaptoje.

Gyvenime vis girdime vieną ar kitą asmenį apibūdinant kaip charizmatišką asmenybę. Žiniasklaida neretai charizmatišku pavadina popiežių Pranciškų. Daugelis, net ne visai tiksliai suprasdami, nujaučia, kad taip apibūdinamas asmuo yra kažkuo išskirtinis. Ir iš tiesų kartais susiduriame su ypatingais žmonėmis, kurie mus sužavi ir patraukia. Kodėl taip yra ir kokios psichologinės savybės būdingos tokiam žmogui?

Dažnai mums atrodo, kad ekologija neturi nieko bendro su tikėjimu. Ogi ne! Popiežius Pranciškus savo enciklikoje Laudato si’ paprastai ir aiškiai mums primena, kad tas pats Kūrėjas sukūrė ir žmones, ir gamtą. Dievas rūpinasi ir žvirbliais, ir laukų lelijomis; tai kaip mes, sekdami Jėzų, galime nesirūpinti gamta?

Romos popiežius ne tik pamokslauja, bet ir skelbia katechezes, leidžia enciklikas, paraginimus, laiškus, kurie priderina Dievo žodį, Bažnyčios Tradiciją ir mokymą prie šiandienio tikinčiųjų gyvenimo, atliepia į šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Nors popiežiaus Pranciškaus pontifikatas pasižymi labiau pastoraciniu nei teologiniu stiliumi, tačiau per penkerius tarnystės metus Šventasis Tėvas jau sukaupė solidžią „bibliografiją“.

„Broliai ir seserys, labas vakaras. Jūs žinote, kad konklavos pareiga buvo duoti vyskupą Romai. Ir atrodo, kad mano broliai kardinolai jį surado kone pasaulio pakrašty“, – taip šmaikščiai ir šiltai Šv. Petro aikštėje su tikinčiaisiais pasisveikino ką tik išrinktas popiežius Pranciškus, kilęs iš Argentinos – mums gal kiek mažiau pažįstamo vadinamojo Naujojo Pasaulio. Kuo gyvena Lotynų Amerika – regionas, formavęs mūsų popiežių?

Televizija mums leidžia pamatyti daugiatūkstantines minias, susiburiančias į stadionus ne vien dėl futbolo ar muzikos žvaigždžių, bet ir į krikščioniškojo tikėjimo šventes. Tarptautiniai eucharistiniai ar šeimų kongresai, Pasaulinės jaunimo dienos, popiežiaus kelionės ar įvykiai Šv. Petro aikštėje Vatikane skatina to paties tikėjimo, to paties Krikšto, to paties Viešpaties išpažinėjus parodyti pasauliui džiaugsmą, kylantį iš susitikimo su Kristumi.