Katalikiškąjį švietimą Lietuvoje kuruojantis vyskupas Kęstutis KĖVALAS ką tik grįžo iš Niujorke, JAV, vykusio Pasaulinio katalikiškojo ugdymo kongreso. Tad kalbiname jį, teiraudamiesi, kaip Lietuvos katalikiškasis švietimas atrodo pasaulio kontekste, žvelgiant iš platesnės perspektyvos.

Artumoje šįmet gilinomės į popiežiaus Pranciškaus Lietuvoje pasakytas kalbas; mums liko paskutinė – prie paminklo okupacijų ir laisvės aukoms atminti. Labai arti tomis valandomis su buvusį KGB kalėjimą lankiusiu popiežiumi Pranciškumi buvo ir šio kalėjimo kaliniu sovietmečiu tapęs arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS (1983 m. suimtas arkivyskupas KGB rūsiuose buvo tardomas ir praleido daugiau kaip pusę metų, po kurių išgirdo 10 metų laisvės atėmimo nuosprendį).

Tai bus pasakojimas apie visų antibiotikų pradžios tėvą, penicilino atradėją, Nobelio premijos laureatą serą Alexanderį Flemingą. Šis kuklus, didele humoro doze apdovanotas škotas stebino savo atkaklumu, atsidavimu gydytojo profesijai, mokslui, nesavanaudiškumui ir daugeliu kitų patrauklių savybių. Jo atradimas nuo Antrojo pasaulinio karo dienų išgelbėjo galybę gyvybių, tebegelbsti ir dabar.

Sekmadienis. Šeimos renkasi į Mišias. Ateina ir dvi poros, vedinos būriu vaikelių. Įsižiūrėjus galima atpažinti, kad tik keli iš jų panašūs į savo tėvelius. Suprantu – tai globoti svetimus vaikus pasiėmusios šeimos. Iš tolo dvelkia santarvė, santykių šiluma, neįkyrus motiniškumas. Žinoma, šis šeimų vaizdelis turi kitą pusę – kasdienybę, sklidiną didžiulių pastangų: ne tik maistą pagaminti, bet ir kiekvieną nuprausti, aprengti, sušukuoti, paglostyti, priglausti, nuraminti, sutaikyti, pamokyti, ugdyti, slaugyti susirgusį. Mamos suspėja. Jos neatrodo išsekusios. Vaikai glaustosi ir prie tėčių. „Iš kur šeimos semiasi tiek meilės!? Pasisekė tiems vaikeliams!“ – nejučia pagalvoju.

Pakalbėti apie ilgiausią ir dėl to, spėjama, svarbiausią popiežiaus Pranciškaus kalbą Baltijos šalių kunigams, seminaristams ir vienuoliams pakvietėme visų Bažnyčios luomų atstovus: seserį benediktinę Agnietę IVAŠKEVIČIŪTĘ, pasaulietes Silviją KNEZEKYTĘ ir dr. Eglę Ireną LAUMENSKAITĘ, kunigą Algirdą AKELAITĮ, diakoną Darių CHMIELIAUSKĄ, seminaristą Gintautą PETKEVIČIŲ, brolį dominikoną Saulių RUMŠĄ. Kaip jie išgirdo popiežiaus kalbą ir kokios mintys jiems pasirodė svarbios?

Pastaraisiais metais Šventosios Lietuvos veidą nušvietė nauja šviesa. 2017 m. buvome liudininkai, kai altoriaus garbė pripažinta pal. Teofiliui Matulioniui. Minint Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo 300 metų jubiliejų Lietuvos vyskupai 2018 m. vasario 11 d. mūsų šalį paaukojo Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai. Netrukus po popiežiaus Pranciškaus apaštalinio vizito į Lietuvą, tų pačių metų lapkričio 7 d., mus pasiekė dar viena džiugi žinia – aukščiausios bažnytinės vyresnybės sprendimu pal. Mykolas Giedraitis pripažintas palaimintuoju. Tokio rango įvykių tankumas – tai malonės lietus, dėl kurio net sausringiausia dykuma turėtų sužaliuoti ir pasipuošti naujais žiedais.

Nuo vaikystės prisimenu litaniją, kuri skambėdavo mūsų parapijos bažnyčioje kiekvieną gegužės vakarą. Prisimenu rankoje laikytą fotografuotą mąstymų kiekvienai gegužės dienai knygelę ir kitą, spausdintą mašinėle vos įžiūrimu tekstu. Vėliau sužinojau, kad kaimuose – tai vienuose, tai kituose namuose, tai prie vieno, tai prie kito kaimo kryžiaus – renkasi žmonės į mojines,po maldos pratęsiamas šokiais ir linksmybėmis.