Iš siaubo nustėrę artimieji, vilkeliu besisukantys daiktai, palubėje kybanti vienmarškinė piktojo auka ir susikaupęs, lotynų kalba žodžius beriantis kunigas. Tai – įprasta siaubo filmų apie piktąsias dvasias scena, tačiau kiek joje tiesos?

Kai tamsią lapkričio dieną esi paraginamas parašyti į gruodžio Artumą – „gal apie besibaigiančius, gal apie būsimus metus, gal apie Kalėdas“, – pirmiausia pagalvoji, kad dabar tai jau surašysi viską iš širdies. Juk toje širdyje ne vien nuo lapkričio prieblandų prisikaupę visko, ką norėtum išsakyti apokaliptiškai, gal net piktai. Bet pamaži susigriebi, kad Artuma, šiaip ar taip, krikščioniškas žurnalas, kad pats irgi jautiesi šiek tiek krikščionis, gal net šiek tiek katalikas, o katalikui ir apskritai krikščioniui dera laikytis apaštalo suformuluotų trijų pagrindinių principų.

Blogio kilmės klausimas nedavė ramybės žmonijai nuo neatmenamų laikų. Stebėtina, kad Biblija šį klausimą iš esmės nutyli. Tai nereiškia, kad Biblija nesvarsto blogio problemos! Tačiau jei mėgintume Šventraščio tekstais atsakyti į klausimą apie blogio kilmę, susidurtume su Biblijos tyla.

Popiežius Pranciškus ragina mus būti įžvalgius, nuolat budėti ir kovoti. „Ši kova yra labai graži, nes leidžia mums švęsti kaskart, kai mūsų gyvenimuose nugali Viešpats“, – įkvepia jis ir dar priduria: „Pats Jėzus švenčia mūsų pergales“ (GE 158, 159). Tačiau norėdami kovoti ir budėti, turime būti sąmoningi. Kaip išlaikyti sąmoningumą, kai gyvenimas bėga visu greitumu? Kaip pamatyti, kur tą dieną mano gyvenime buvo Dievas ir ką Jis veikė? Nėra geresnio būdo mūsų įžvalgumui ugdyti nei sąžinės tyrimas.

Trapistų vienuolis Thomas Mertonas († 1968) kartą rašė, jog „ieškoti Dievo – tai ieškoti tikrovės“. Tačiau mūsų gyvenimas pasaulyje neišvengiamai susiduria su įvairiais pavojais. Yra nemaža rizika, kad širdis apsunks ir praras dvasinį jautrumą, nebesugebės matyti supančios tikrovės. Jeigu nekreipiame dėmesio į dvasinį gyvenimą, jeigu nesame dėmesingi dabarčiai, tai pasaulis, kuriame gyvename, nėra tikras. Gyvenimo rūpesčiai, baimės ir skuba pamažu užgriozdina žmogaus širdį tokiais susidomėjimais, kad domėjimasis Dievo valia paprasčiausiai išnyksta. Tad kur rasti priešnuodį prieš iliuzijų ir simuliakrų (lot. simulacrum – „stabas, šešėlis“) pasaulį?

Kviesdamas į šventumą, Šventasis Tėvas Pranciškus įspėjo katalikus, kad neretai šventumo kaukę užsideda mūsų nuodėmingumas. Popiežius nekalba apie mums įprastas nuodėmes, kurias greitai pasmerkiame savyje, o ypač kituose; atvirkščiai, jis kalba apie ideologijas, kurios „suvedžioja daugelio krikščionių širdis jiems to nė nepastebint“ (GE 35). Jis kalba apie gnosticizmą ir pelagijonybę. Kas tai, kaip tai reiškiasi mūsų dienomis? Apie tai pasikalbėti pakvietėme šeimų konsultantę ir sociologę doc. dr. Nijolę LIOBIKIENĘ, Kauno kunigų seminarijos rektorių kunigą dr. Ramūną NORKŲ, filosofijos dėstytoją ir Aleksoto parapijos ištikimą karitietę doc. dr. Liną ŠULCIENĘ bei Artumos dailininkę, Tikėjimo ir Šviesos bendruomenių Lietuvoje koordinatorę Silviją KNEZEKYTĘ. Pokalbį veda vyr. redaktorius diakonas Darius CHMIELIAUSKAS.

Jei paklausime apie brolius Juškas išprususį ir patriotiškai nusiteikusį inteligentą, šis viena ausimi bus šį bei tą girdėjęs. Kuklesnio išsilavinimo beigi kitkuo besidomintys tautiečiai – vargu. Tuo tarpu Lietuva pagrįstai gali didžiuotis kunigu Antanu ir mokytoju Jonu Juškomis, tikrais savo tautos perlais, įnešusiais svarų indėlį į lietuvybės gaivinimą carinės okupacijos metais, surinkusiais ir išsaugojusiais ateities kartoms dainuojamosios tautosakos lobyną ir iki šiol skleidžiančiais šviesą žmonių atmintyje, iš lūpų į lūpas perduodamuose pasakojimuose.