Arkivyskupas metropolitas vadovauja jam paskirtajai vietinei Bažnyčiai per nuotolį... Tačiau ne dėl pandemijos, o iš esmės tremtyje, nes savo šalies valdžios nebeįleidžiamas į tėvynę, atskirtas nuo savo ganomųjų. Tokia sukrečianti XXI amžiaus realybė, ištikusi Bažnyčią mūsų kaimynėje Baltarusioje ir jos pirmąjį po II pasaulinio karo ganytoją – arkivyskupą Tadeuszą Kondrusiewiczių.

Sėdime prie laužo dainuodami poeto eiles „<...> lietuviai barzdočiai dūmoja; / galanda kirvius, / kalavijus aštrius“. Kalavijas – labai aišku, o kad kirvis, kuriuo nuo amžių skaldėme malkas ir prakurą, būtų žiaurus, neatėjo į galvą iki Šv. Baltramiejaus mugės Vilniuje, kai šarvuotas viduramžių riteris su kukliu pėstininku rodė kariško kirvio galybę skydui nublokšti, šarvų jautriai vietai prakirsti.

Kiekviename gyvenimo etape kažkam ruošiamės. Iš pradžių nuosekliai ir įdėdami daug pastangų dvylika metų mokomės mokykloje, kad vėliau galėtume rinktis profesiją, stoti į pasirinktą kitą ugdymo įstaigą ir vėl mokytis. Paskui renkamės darbą, kuriame irgi kasdien mokomės įveikti vis naujas užduotis, iššūkius, ir tokiu būdu tobulėjame. Neretai, pradėjusios lauktis pirmagimio, lankome kursus gimdyvėms ir ruošiamės vaikelio atėjimui. Paradoksalu, bet kai jau pasiliekame tik JIS ir AŠ, suvokiame, kad patekome į nežinomybės kupiną jūrą... Kiekviename žingsnyje lydi atsakomybė ir begalės klausimų, kaip geriausiai pasirūpinti Dievo tau patikėta vaiko gyvybe, emocijomis, sklandžia raida, tobulėjimu.

Skirtumas tarp gerbiamo, šiaip gerbiamo ir didžiai gerbiamo pasireiškia prie iškilmingame renginyje susodinamo garbės stalo. Užsienio lietuvių renginyje į iškiliųjų ratą kviečiami kunigai, Lietuvos konsulas su žmona ar konsulė su vyru, įstaigos direktorius su palydovu, garbės svečias kalbėtojas. Visi šventės dalyviai gerbiami, pirmojo stalo svečiai gerbiami iš pareigos, o visas dėl einamų pareigų gerbiamo žmogaus užmojis būna prasimušti į didžiai gerbiamo padėtį, kad galėtum sėstis, kur nori, ir rengėjai nedrįstų perkelti prie gėlių gausa pažymėtų vietų.

Pabandykime sumažinti atstumą tarp kartų vyresniems Artumos skaitytojams pristatant jaunimą, o jaunesniems – jaunimą iš itin specifinės aplinkos ir kalbant specifine tema: ką šie jaunuoliai galvoja apie politiką?

Aukštąja meilės forma – šv. popiežius Paulius VI yra pavadinęs... dalyvavimą politikoje! Krikščioniška mintis visada ją suprato kaip ypatingą meilės artimui būdą, o piliečių atstovus – kaip prisiimančius ypatingą tarnystę ir besirūpinančius bendruoju gėriu. Per jų veiksmus, žodžius ir supratimą šalies piliečiai veikia ir kreipia Tėvynės dabartį ir ateitį.

„Mūsų tikėjimas neišveda mūsų iš pasaulio, mes gyvename jame ir esame laisvi rinktis – taip pat ir rinkimuose“, – sako prof. Irena VAIŠVILAITĖ, kurios kompetencija bei patirtis tiesiog įspūdinga. Tik priminsime, kad ji buvusi LR Prezidento Valdo Adamkaus Švietimo, kultūros, religijų patarėjų grupės vadovė, vėliau – Europos humanitarinio universiteto prorektorė, po to – Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto, Maltos ordino ir UNESCO, dar anksčiau dirbusi ir Laisvosios Europos, ir Vatikano radijo lietuviškose programose, yra meno ir Bažnyčios istorikė. Tad jos patirtys ir žinios, gyvenimo pagava ne vien žodžiais, bet su didele išmintimi jai leidžia teigti, jog mūsų visuomenė sužalota stiprių ideologinių šukių, tačiau jau šiandien turime gyventi – pilnatviškai ir oriai – patys ir dėl kitų, valstybėje ir Bažnyčioje. Pašnekovę kalbina Darius Chmieliauskas.