Gyvename visuomenėje, lyg ir priėmusioje bendruosius žmogaus orumo, žodžio, sąžinės ir tikėjimo laisvės principus; bet ar jie įgyvendinami? O gal tai priklauso ir nuo Bažnyčios, nuo mūsų pačių, katalikų, – kiek patys sugebame būti pasaulio šviesa ir žemės druska?.. Apie tai mintimis pasidalyti paprašėme kardinolą Audrį Juozą BAČKĮ. Nuoširdžiai dėkojame kardinolui, sukaupusiam ypatingą Bažnyčios ganytojo patirtį, už atvirumą, dovanojamą Artumos skaitytojams šiame pokalbyje, kuriame, be kita, tarp eilučių – ir stiprus klausimas: kodėl tiek mažai gerų, sąžiningų katalikų eina į politiką? Ar ji būtinai turi būti tik „nešvari“, kai net popiežius Pranciškus sako: tai artimo meilės, gailestingumo darbas, šventas darbas... O ar išvis norime būti šventi ir ką tai pakeistų Bažnyčioje ir visuomenėje?

Popiežius rašo encikliką ne tam, kad sukurtų sau „rašto paminklą“, tačiau dalydamasis tuo, ką jo žvilgsnis aprėpia per visus penkis žemynus, kokie balsai pasiekia ausis iš šimtų kraštų ir ką Šventosios Dvasios padedamas mato kaip kažką itin svarbaus – reiškinį ar temą – šiandien.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ savo atsiminimuose rašo, kad nuolatinio diakonato „atvedimas“ į Lietuvą jam buvęs vienas sunkiausių uždavinių: „Turbūt niekur kitur neteko nugalėti tiek kliūčių, kaip šioje srityje. Tikriausiai pats nelabasis kišo koją, kad diakonų rengimą atidėčiau vis tolesnei ateičiai...“ Šiuo metu Lietuvoje jau yra įšventinti devyni, penki dabar rengiami, bet klausimas išlieka – kas yra ir kam reikalingi tie nuolatiniai diakonai? Ką jie daro, ko negalėtų daryti norintys tarnauti pasauliečiai?..

Redakcijos raginama, tęsiu aktualią, nors ir nemalonią, smurto temą. Praeituose Artumos numeriuose kalbėjome apie smurto dinamiką šeimoje, o šį kartą verta prabilti ir apie seksualinį išnaudojimą Bažnyčioje.

Ar galėtų būti mums ženklas iš aukštybių, kad Kovo 11-ąją beveik visados švenčiame per Gavėnią? O jeigu tai ženklas – ką jis mums galėtų byloti?

Apaštalų Sostas prieš daugiau kaip dvylika metų parengė trečiąją pavyzdinę lotynišką Romos Mišiolo laidą. Šiuo metu rengiamas lietuviškas jo vertimas ir redakcija. Tai – itin reikšmingas darbas. Užbaigus jį, reikės gauti Vatikano patvirtinimą, ir tada dešimtmečius Eucharistija lietuviškai bus švenčiama būtent pagal šį vertimą.

Vis plačiau skamba tos pačios lyties asmenų santykių teisinio reguliavimo klausimas. Bandantiems pasakyti, kad tokios teisinės sąjungos neturi būti prilygintos šeimai, prikišama, jog jie diskriminuoja tos pačios lyties asmenis, pažeidžia jų teises, neleidžia mylėti, galiausiai prikabinama homofobų etiketė. Tuo pat metu girdime apie Seime siūlomą susitarimo dėl bendro gyvenimo projektą. Tad kas yra kas šioje diskusijoje?