Palaimintajam Jurgiui Matulaičiui vos prieš porą mėnesių, balandžio 13-ąją, suėjo 150 metų. Tad jubiliejus puiki proga vėl susitikti tėvą Jurgį ir „prakalbinti“. O gal jo šventume naujai atrasti tai, kas taptų dovana mūsų gyvenimo ir tikėjimo kelionei? Verta pasklaidyti liudijimus ir prisiminimus vieno asmens, kuris susitiko tėvą Jurgį, anuomet vaikščiojantį Lietuvos žeme, ir jau tada atpažino Jo šventumą.

Ar lietuviškoje žegnonėje atsiradę intarpai ir neatitikimai – erezija, ar tik audra vandens stiklinėje? Ar reikia pertvarkų? Siekiant daugiau suprasti ir pažinti, žvelgiame į žegnonės vertimo istoriškumą ir lietuvių kalbos ypatumus.

Žinome, kad mūsų reakcijos į tuos pačius reiškinius gali būti skirtingos. Neretai tik įsivaizduojame, ką kitas jaučia. Kalbant apie empatiją autistiškų asmenų atžvilgiu, nemažai tikimybės, kad prašausime pro šalį, interpretuosime savaip, nebent patys savo kailiu pajusime tokį pasaulį, koks jis rodosi kitam. Tam, kad suprastume, įsiklausykime širdimi į mamos, kuri atrado raktą į savo autistiškos dukrytės pasaulį, liudijimą.

Rugpjūčio intencija: „Melskimės už Bažnyčią, kad Šventoji Dvasia jai suteiktų malonės ir jėgų persitvarkyti pagal Evangeliją.“

Pritilus triukšmų fonui apie asmenų, turinčių homoseksualių polinkių, sielovadą Katalikų Bažnyčioje, ryškėja platesnė problematika Lietuvoje – ar turime čia tikros, adekvačios pastoracijos pasiūlymų? Ar netapome tik „sakramentų pramonės komercija“? Ar gręžiamės į susitikimą su Jėzumi ir kitus palydime į Dievo karalystę?.. Jautriame ir drąsiame Artumos pokalbyje apie žmonių palydėjimą, ir ne tik LGBT asmenų sielovadą Bažnyčioje, dalyvauja tėvas jėzuitas Eugenijus Puzynia, VU kapelionas, Agnė Nazarenko, Kauno arkivyskupijos Jaunimo centro vadovė, ir kunigas Algirdas Akelaitis, biblistas ir buvęs VDU kapelionas bei Kaišiadorių vyskupijos jaunimo sielovadininkas; pokalbį veda redaktorius diakonas Darius Chmieliauskas.

Ar XXI amžiuje Ksantipės ir Sokrato pavyzdys gali iliustruoti tarpasmeninius santuokos santykius? Pavartę enciklopediją sužinome, kad Ksantipė buvo Sokrato žmona, pasižymėjusi aršumu ir nesugyvenamu charakteriu. Ji niekindavo savo vyrą, bardavo jį, kad šis esąs tinginys ir nevėkšla, per dienų dienas besivalkiojantis su būriu gerbėjų mokinių po Atėnų gatves, o jai, vargšei, tenka visi darbai ir visi šeimos vargai. Pasakojama, kad pasitaikydavo, jog Ksantipė apipildavo savo vyrą Sokratą pamazgomis, o geriausiu atveju – vandeniu, kurio tekdavo ir Sokrato mokiniams. Esą, Sokratas žinojo apie sunkų Ksantipės būdą, tačiau ją vedė, sakydamas, kad jei sugebės su ja gyventi, tai sugebės bendrauti ir gyventi su visais aplinkiniais. Panašu, kad Sokratas įrodė galintis sugyventi su visais ir su Ksantipe, kurios nei išvarė, nei prilupo, nei kam skundėsi. Pagirtinos dorybės...

Liepos intencija: „Melskimės, kad sudėtingose socialinėse, ekonominėse ir politinėse situacijose pajėgtume drąsiai ir uoliai siekti dialogo bei sutarimo.“