Pavasario pradžios numeryje tęsiame užmegztą dialogą su meno ir literatūros kūrėjais. Aiškinamės, kokie klostosi ar susiklostė kuriančiųjų santykiai su tikėjimu ir Bažnyčia. Šįkart siūlome pokalbį su Lietuvos kultūrai nusipelniusiu, pripažintu garsiu režisieriumi, teatro meno dėstytoju Gyčiu Padegimu (gim. 1952 m.).

Kartais tenka išgirsti: „Ai, jūs čia esate kaip savanoriai? Na, jums gi tikrai niekas už darbą Bažnyčioje nemoka?!“ Dar žmonės klausia, kiek ilgai truks šios veiklelės, kada jau į normalų darbą? Koks nepažintas reiškinys yra žmogaus darbas Bažnyčioje! Jūsų dėmesiui pokalbis su talentingiausiomis – Monikos garbės žodis – Bažnyčios darbuotojomis – Kauno arkivyskupijos Jaunimo centro vadove Agne Nazarenko ir Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos jaunimo vadove Giñtare Dragūnaite.

Keliaujame drauge su Artumos skaitytojais ne tik Sinodiniu keliu, bet ir po Lietuvos parapijas, turėdami galimybę pamatyti kiekvienos iš jų unikalumą ir autentiškumą. Šįsyk lankomės Panevėžio vyskupijoje, Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijoje, garsioje ne tik stebuklinguoju Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslu, Žolinės atlaidų tradicija ar vis gražėjančia bazilika, saugančia šventosios Teresėlės tėvų – šv. Liudviko ir šv. Zelijos Martenų šeimos relikvijas, bet ir realiai puoselėjimu sąmoningu priklausymu bendruomenei prisiimant atsakomybę bendroje Bažnyčios misijoje.

Į bendros patirties ir apmąstymų Sinodinį kelią įsitraukia vis daugiau bendrakeleivių. Visai neseniai prisidėjo ir Kauno Carito benamystę patiriančių žmonių dienos centro Ateik lankytojai.

Sinodo kelionėje, vis grįždami po slėpiningais pokalbių meno šventovės skliautais, susiduriame ir su tyla. Ji tokia įvairi! Kartais trykštanti pilnatve, širdžių bendrystėje bylojanti tai, ko jokie žodžiai nesugebės išreikšti. Kartais dvelkianti ištuštėjimo ir apleidimo žvarba. Kartais užsispyrimu ar nuoskauda dunksanti tarsi neįveikiamas mūras. Kartais priekaištu, kritika ar skepticizmu spengianti it skustuvo ašmenys.

Kovo Artumoje kalbamės apie kiekvieno atsakomybę ir Bažnyčios misiją, kuriai palaikyti yra būtinas fizinės bažnyčios ir parapijos gyvavimas. Todėl užėję į bažnyčią matome aukų dėžutes, susiduriame su rinkliavomis arba paliekame auką kunigui už patarnavimus. O kaipgi realiai tvarkomasi su aukomis, kaip jos skirstomos, klausiame kunigo Virginijaus Veprausko – bažnytinės teisės specialisto, turinčio ir ilgametę klebonavimo skirtingose parapijose patirtį.

Daiva ir Jonas susituokę jau 36-erius metus, o į klausimą, kodėl neišsiskyrė, atsako neabejodami: „Dievas per visą tą laiką vedė ir neapleido, ne visada tai žinojom ir supratom, bet be Jo būtume nuėję lengviausiu keliu...“ Sutuoktinių sukaupta patirtis ir įžvalgos drąsina tuos, kurie šiandien ieško išeities, atsakymų ar išmintingo patarimo esant itin sudėtingai situacijai, kai šeimoje susiduriama su sutuoktinio priklausomybėmis.