Šeima tebėra visuomenės ir valstybės pagrindas. Jei kam kyla abejonė, pastaraisiais metais galėjo tuo įsitikinti praktiškai. Ištikus krizėms, viskas laikosi šeimos dėka: Covid-19 pandemijos metu pagrindinis krūvis teko šeimoms. Būtent jos mokė, gydė, slaugė daugumą sergančiųjų, nes tik nedidelė dalis iš susirgusiųjų patekdavo į ligonines. Šeimos rūpinosi savo nariais, aprūpindamos jas viskuo, pradedant medikamentais, maisto produktais ir baigiant kompiuteriais nuotoliniam mokymuisi ir darbui. Atlikti tyrimai parodė, kad pandemijos metu net apie 80 proc. ugdymo naštos teko tėvams ar pačiam vaikui ir tik apie 20 proc. – mokyklai bei mokytojams.

Bendrystė, į kurią Bažnyčia yra pašaukta, suteikia jai sinodiškumo veidą, sako popiežius naujoje Romos kurijos konstitucijoje. Todėl Bažnyčioje „kiekvienas turi ko pasimokyti“ iš abipusio klausymosi. Čia pasitarnauja gebėjimas išklausyti, atjausti ir paguosti nesyk veikia stebuklingai, mažai arba nieko nekainuoja, bet dažnai labai padeda. Klausydami ir išklausydami dalinamės patirtimi, jausmais, nuomonėmis, padedame artimiesiems ar visai svetimiems žmonėms rasti sprendimus, parodome artimo meilę.

Birželio intencija: „Melskimės už viso pasaulio šeimas, kad savo kasdieniame gyvenime jos įkūnytų ir patirtų besąlygišką meilę ir šventumą.“

Vieniša mama prie pietų stalo su savo keturiais pradinukais sūnumis. Atidus jos žvilgsnis meilingai suka ratą, kai vaikai tvarkingai valgo, smagiai kalbasi. Pradžios kukli maldelė duoda toną – pagarba ir padėka. Atsirėmusi į Dievo globą, moteris savo raudą pasisavino tiek, kad nekliudytų šeimai bendrauti, bręsti, „suvirškinti“ augančių berniukų išdaigas, klausimus ir iššūkius.

Švenčiant Šv. Kazimiero iškilmę, Jaunimo sielovados forume Vilniuje kunigas dominikonų brolis Pijus Eglinas OP rekomendavo Bažnyčios lyderiams sugrįžti iš karantino realybės ir užimti tokią poziciją, kuri leistų Dievui veikti. „Dievas neveikia esant netikėjimui. Dievas neveikia ten, kur yra savigaila. Dievas neveikia, kai tu neprisiimi atsakomybės už savo gyvenimą. Dievas neveikia ten, kur visi kalti. Dievas neveikia esant pasyviai pozicijai“, – sakė jis. Kas užtrenkia ir atrakina duris Dievui veikti? Brolis Pijus kalba...

Kokia yra svarbiausia dvasininko užduotis karo akivaizdoje? Kaip atrodo kariuomenės kapeliono kasdienybė? Ar dvasininkai naudoja ginklus? Ko labiausiai šiandien reikia kovojantiems drauge su tautą mylinčiais ir ginančiais žmonėmis? Šiuo vis dar įtemptu laiku Artuma kalbina Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios kunigą, kariuomenės kapelioną Serhiy Dmytriyevą (Сергій Дмитрієв).

Gegužę– Marijos mėnesį– skaitytojus kviečiame į Gegužinę, Viešpaties

Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapiją, esančią Kaišiadorių vyskupijoje. Šios bendruomenės istorija prasideda dar XV amžiuje. O šiemet
sukanka lygiai 500 metų nuo seniausio išlikusio raštiško parapijos paminėjimo Vilniaus vyskupijos vizitacijos aktuose. Per tokį laiką įvyko daugybė istorinių pokyčių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, daug kas pasikeitė, kažkas visai išnyko, tačiau ši parapija gyvuoja lig šiol. Kaip įrodymas – ne tik penktoji, įspūdingoji Gegužinės bažnyčia, bet ir susirinkusieji– parapijos gyvenimu besidalijantys:Alfonsė, Jonas ir Alė,Snieguolė ir Andrius beiRolandas. Juos kalbina Darius Chmieliauskas.

Kokį Bažnyčios balsą girdime, matome karo bei visuomenės krizių akivaizdoje? Apie tai pokalbio pakvietė VDU Katalikų teologijos fakulteto studentų sambūris Logos. Diskusijoje dalyvavo prof. dr. Vytautas Ališauskas – filosofas, kultūros istorikas, buvęs LR ambasadorius prie Šventojo Sosto; Artumos vyriausiasis redaktorius diakonas Darius Chmieliauskas, diskusiją moderavo KTF dekanas diakonas dr. Benas Ulevičius.