Mieli bičiuliai,
dairausi aplink ir įtariu, kad ne man vienam vaidenasi, jog šie metai – it kokie paskutinieji laikai – kupini intensyvėjančių suspaudimų, susipriešinimų, vaidų, kone karų, regis, vos ne visų su visais ir, baisiausia, net tarp savų, artimiausių – brolių sesių, tėvų ganytojų, Kristų mylinčių katalikų... Stojam į apokaliptines kovas gelbėti pasaulio – gal ir teisinga, bet kokia kaina? Ar tarpusavio susiskaldymo, ar tarnaujant vienybei atkurti? Liudijant meilę ar neapykantą? Smurtu kovojant prieš smurtą? Prieš ideologijas kovojant, Kristų ir krikščionybę paverčiant ideologija? Kovojant už abstraktų šeimos idealą ir nekreipiant dėmesio į tą šeimą, kuriai būtina reali pagarba ir konkreti pagalba?.. Jau vien tai ištaręs, gali būti „nušautas“ iš įvairių pusių už tai, kad nestoji kurion vienon barikadon... Gali būti, bet aš trokštu stovėti su Jėzumi Kristumi ir Motina Bažnyčia iki galo ir dėl didesnės – Dievo šlovės, kuri yra realaus žmogaus gyvenimas!
Tad, visa tai matant, pastūmus į šoną suplanuotas temas, šį birželį Artuma drauge su visa Bažnyčia bando priglusti prie Švenčiausiosios Jėzaus Širdies ir žvelgti į aktualijas, ypač palietusias žmonių vienybę. Kaip nepakliūti į gyvenimo spąstus? Ar vis dar augame Kristaus meilėje?.. Kas svarbiau – žmogus ar jo diagnozė? Ar galime užmušti žodžiais ir įsitikinimais? Kokios neapykantos kalbos priežastys ir pasekmės? Kartu gręžiamės į atleidimo kalbą, į atsidavusį ir atsakingą savęs dovanojimą pašaukime bei tarnystėje – tėvystės ir vyskupystės, liudijimo ir perdavimo, jauno Carito bei gyvos savanorystės.
...Niūrią gegužės pavakarę žingsniuodamas per šlapią Rotušės aikštę link jėzuitų, nugirstu dviejų ta pačia kryptimi keliaujančių dūšių pokalbį apie tai, kaip joms gaila užgrobto, kankinamo Ramano Pratasevičiaus... Gi užėjus bažnyčion, pirmose po Velykų laiko eilinėse – paprastose Mišiose paprastas tėvas jėzuitas Aldonas, sakydamas paprastą pamokslėlį, girdžiu, taria tą patį vargšo baltarusio žurnalisto vardą! Ir mane ištinka tiesiog Dvasios džiaugsmas – štai kokią Bažnyčią aš myliu, štai koks mano Viešpaties Veidas čia pat, su mumis! Tai Bažnyčia, kuri apkabina kiekvieną Jėzaus mylimiausiąjį – vargstantįjį, kuriai skaudu dėl jų, kuri rūpinasi patiriančiais mobingą ir bet kokį smurtą, net žudosi... Bažnyčia, kuriai ne vis vien, kad moterų darbas pas mus vis dar gerokai mažiau apmokamas... Bažnyčia, kuri kaip tikra Motina geba girdėti realų vargšų balsą, nušluostyti visų, net ir vaikų palaidūnų, ašaras... O, kaip paguodė tokia konkreti, paprasta Bažnyčia, jos malda, jos artuma! Tada, grįžęs redakcijon ir ieškodamas Jums, Artumos bičiuliai, paguodžiančio žodžio, radau štai kokį ankstyvosios Bažnyčios tėvų perlą:
<...> Žodis rodo savo gailestingumą ir nešališkumą, apšviesdamas juos ir prisitaikydamas tarytum mūsų naudos siekiantis patyręs gydytojas, nes jis žino žmonių silpnumą. Neišmanėlius stengiasi apšviesti, o paklydėlius sugrąžina į teisingąjį savo kelią. Jis lengvai randamas tiems, kurie tikėdami Jo ieško ir tuojau pat atidaro duris tiems, kurie tyromis akimis ir skaisčia širdimi beldžiasi į Jo duris. Neatstumia nė vieno iš savo tarnų, nes nė vieno nelaiko nevertu dieviškųjų slėpinių. Turtuolio nelaiko garbingesniu už vargšą, neatstumia neturtėlio dėl jo skurdo. Nepeikia barbaro ir neatskiria eunucho kaip netikro vyro. Nejaučia neapykantos moteriai dėl pirmykščio jos nepaklusnumo ir nenuvertina vyro už jo prasižengimą, bet visų nori ir visus trokšta išgelbėti. Visus trokšta padaryti Dievo vaikais ir visus šventuosius ragina sudaryti vieną tobulą žmogų <...>. (Šv. Ipolitas, III a. pr.)
