Jeigu iš tiesų tikime, kad Bažnyčia yra Kristaus kūnas, tai tuomet neišvengiama, kad jos narių žaizdos sužeidžia visą kūną. Ir tada jau gydymas tampa nebe vieno asmens, o viso Kūno reikalas – mes privalome tas žaizdas pripažinti tam, kad Dievas jas perkeistų, tam, kad mes nebeleistume daugiau tokiems dalykams vešėti mūsų tarpe, tam, kad Bažnyčia kaip nuotaka atgautų savo grožį ir visiems joje būtų saugu, gera ir palaiminga gyvuoti. Ir kad pasaulis pažintų Prisikėlusį Kristų per Jo Kūno – Bažnyčios – grožį, o per tai pamiltų ir Jį patį, nukryžiuotą už mūsų nuodėmes ir Prisikėlusį, kad mes gyventume!

Kėlės Kristus, mirtis krito. Aleliuja, aleliuja, aleliuja!

Visas šis mėnuo – tai kelionė per Gavėnios dykumą; o dykuma – tai akistatos su savimi ir su Dievu metas, tiesos metas; tuomet gal tai ne vien žodžių žaismas, kad kovas – tai kovos laikas, kovos su melu, su egoizmu, su puikybe... Kaip niekad man norisi, kad jūs kuo greičiau skaitytumėte ne mano, o šio numerio Artumos tekstus! Viltingai keliaukime Prisikėlimo link!

Kaip ir kasmet kviečiame susitikti Vilniaus knygų mugėje vasario 22–25 d. Artumos stendą rasite 5-ojoje salėje drauge Magnificat leidiniais (5.D03).

Stebėjomės, kaip nuostabiai tokia paprasta nuotrauka atspindi tai, ką norime aptarti šiame Artumos numeryje. Mat visame pasaulyje audringai (kiti sako – it stiklinėje) aptarinėtą deklaraciją Fiducia supplicans Tikėjimo mokymo dikasterija paskelbė gruodį, kai mes buvome bebaigę rengti sausio numerį, tad labai nedaug tespėjom; na, o visą sausį, regis, ta audra taip siūbavo mūsų bažnytinius laivelius, kad negalėjome likti nuošalyje, bet norėjome labiau pasigilinti ir jums padėti suprasti – tai kas gi čia vyksta...

Kaip niekada anksčiau, norisi pradėti šį laišką ir metus linkėjimu, tiesiog maldavimu – ramybės ir taikos! Jums, jūsų namams ir visiems mums kaip šeimai – tikėjimo namiškiams, vienos ir tos pačios Katalikų Bažnyčios nariams, galiausiai – vieno ir to paties Kristaus mokiniams ir bičiuliams. Kad ir kokia audra šėltų pasaulio ar Bažnyčios jūroje, Viešpaties meilės švyturys – bejėgis Kūdikis, Dievo Žodis, mūsų vienintelis Gelbėtojas – Jėzus yra negęstantis švyturys.

Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti (Mt 2, 2)
Nepailskime ieškoti Viešpaties ir Jo šviesos: per šventes ir kasdienybėje, artimuosiuose ir nepažįstamuosiuose, visą savo gyvenimą.